- būbnininkas
- bū̃bnininkas (-inykas), -ė smob. (1) K; R195 1. kas būbnija: Jis išbuvo 20 metų būbninyku BsPIV23. ^ Tėvelis dūdininkas, sūnelis bū̃bnininkas (kaip senieji švilpia, taip jaunieji šoka) B. 2. kas grasina: Paleisti į darbą karo būbnininkai rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.